#5
Kartais aš pats savęs bijau. Nuotaikos svyravimai kartais būna neprognozuojami. Daugiausia ir sunkiausia būna, kai trūksta miego arba daug stresinio nuovargio. Kartais tiesiog galva nelaiko ir prasiveržia nevaldomas pyktis. Tai paskui būna sunku ir blogai, kad sunku nupasakoti. Tiesiog kažkas griaužia iš vidaus, norisi visų atsiprašyti ir pažadėti, kad daugiau tai nesikartos. Tačiau nesu tuo tikras, nes tai tiesiog nekontroliuojama. Taip norisi gyventi darnoje ir neskriausti savo artimųjų, nes tai jie ir likę man, kas aš turiu brangiausio šiame gyvenime. Aš gyvenu dėl jų, aš tiesiog noriu, kad tas nuotaikų bangavimas liautųsi. Žmogus turėtų būti daugiau logika pasiremianti būtybė, o ne gyvenanti instinktų ir impulsų lentynoje. Dar tik trečioji karantino savaite, o man jau neša stogą kaip neturėtų būti. Fizinis aktyvumas nepadeda, o gal net kenkia. Kartais pagalvoju, gal jo ir per daug, reikėtų mažiau save spausti. Jaučiasi lengvas nuovargis, gal tai tiesiog būsena, kol organizmas pr